Gyvename skaitmeniniame pasaulyje, pilname judančių vaizdų. Dauguma vaikų auga turėdami prieigą prie skaitmeninių prietaisų, įvairiausių filmų bei vaizdo medijų. Dažnai sakoma, kad jie jau gimė „skaitmeniniai“, t.y. gebantys ilgam sutelkti dėmesį į vaizdinį turinį. Viena vertus, tai savaime suprantama – juk vaikai yra intuityvūs ir drąsūs. Vis dėlto, tyrėjai skatina tėvus ir pedagogus pagelbėti vaikams susigaudyti skaitmeniniame pasaulyje. Suaugusieji turėtų rodyti sektiną pavyzdį, tarkim, užduodami kritiškus klausimus ar aptardami turinį. Jie turėtų dalyvauti vaikų kino pažinime bei, kartu su jais kurdami, drąsiai naudotis skaitmeniniais įrenginiais. Bendra patirtis padeda suaugusiems suprasti bei vertinti kino ir medijų teikiamą naudą mūsų mažiesiems.

Ikimokyklinio ugdymo pedagogas liudija atvirkštinę situaciją, kai maži vaikai noriai naudojasi skaitmeninėmis priemonėmis, tačiau nemaža dalis pedagogų vis dar dvejoja:

Kai patys mažiausieji žūri filmą kartu, jų patyrimas apsiriboja asmeniniu lygmeniu, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jie dalinasi ir kolektyvine patirtimi. Filmas tampa savotiška „trečiąja erdve“, kurioje jie gali kalbėtis apie tai, kas sieja „mane“ ir „tave“, bei apie tai, kas yra virš mūsų patirčių. Filmas sudaro galimybę kalbėtis apie jausmus ir sudėtingesnius dalykus, susijusius su draugyste, tapatybe, šeima, o kartais – paliesti ir dar jautresnius vaikystės klausimus.

Maži vaikai, kartu žiūrėdami filmą ir kalbėdamiesi apie jį, gali geriau tą filmą suprasti, kaip meno formą, taip pat – suprasti vieni kitus bei kultūrų skirtumus. Filmas – puiki priemonė kvestionuoti mažųjų išankstines nuostatas ir stereotipus. Vaikų žaidimuose dažnai galime pastebėti tam tikrus elementus, temas ar personažus iš filmo – netgi praėjus ilgesniam laiko tarpui po jo peržiūros. Filmas taip pat gali būti žaidimų, vaizduotės, kūrybos įkvėpimo šaltinis.