Žodis „filmas“ (angl. film) gali būti siejamas tiesiog su naujausiu populiariu filmu (blockbuster, angl.), arba, vadinamu, „meniniu filmu“ (art film, angl.). Palyginti neseniai Martin Scorsese sukėlė ginčą pareikšdamas, kad Marvel komiksai nėra „tikrasis kinas“. Ar filmas turėtų būti žiūrimas kino teatre? Ar jis tebėra filmas, jei jį žiūrime per nešiojamo kompiutero ekraną ar mobilųjį įrenginį? Ar filmas privalo pasakoti istoriją? Ar tai yra meno rūšis? Jei taip, kaip galime apibrėžti, kas yra „meniška“? Taip pat susiduriame su „filmo“ sinonimais: „kinas“ (pranc. cinéma) turi vienokias reikšmes; tuo tarpu „kino filmai“ (angl. movies) jau reiškia kažką kita. Kai kurios šalys terminą „judantis vaizdas“ vartoja kaip neutralų.

Per pastarąjį šimtmetį mūsų suvokimas apie tai, kas yra filmas, koks jis galėtų būti ateityje ir kaip jis turėtų atrodyti ekrane, radikaliai pakito dėl technologinės pažangos ir atsitiktinumo. Įsigalėti 3D kinui prireikė daugiau nei 70 metų, o filmavimas mobiliaisiais telefonais netikėtai išpopuliarino filmavimą vertikaliai – „portreto formatu“ (taip nemėgiamo daugelio sinefilų!). Tad pasikeitė ne tik mūsų požiūris į filmą, bet ir filmo kūrimo bei platinimo būdai.

Aišku viena – filmo sąvoka nuolat kinta ir apima įvairias galimybes, rūšis ir vartojimo kontekstus.